2012 m. kovo 5 d., pirmadienis

Dalia Jazukevičiūtė - Anarchistės Išpažintis

Maždaug tame laikotarpyje, kai ėmiau skaityti padoriai rimtas knygas, ėmiau pastebėti ir autorių bandymus kaip nors gerai užbaigti knygą. Tai tikrai sugeba ne kiekvienas ir reta tokių knygų, kur paskaitęs padėtum ir pasakytum – maloniai pasibaigė. Malonu pastebėti, kad šį talentą turi nemažai Lietuvos autorių, įskaitant ir Dalią Jazukevičiūtę, bei jos knygą „Anarchistės Išpažintis“ („Tyto Alba“ 2007; ISBN 978-9986-16-549-1; 322[6]p.), kurią baigiau vos prieš porą dienų ir niekaip neprisiruošiau išdėt gi minčių į popierių (o tada ir į virtualius lapus).

Verta gimti. Vien tam, kad paneigtum savo mirtingumą.“ 9p.

  Skaitai knygą ir jauti įtaką jai, įtaką sau, įtaką personažams. Visada mėgau pasiimti knygą apie skaitytojus, kurių lentynos lūžta nuo tomų tomelių storiausių. Čia ir pataikiau, ne tik pas skaitytoją į svečius, Katariną N., bet gi ir pas neblogai pakvaišusią anarchistę. Patiko man jos paprastas požiūris, kad reikia gyvent ir kitam leist gyventi. Taip paprasta ir teisinga, bet taip sunkiai pritaikoma. Patiko ir tas minčių srautas, besiliejantis dešimtimis lapų, su vienu kitu dialogu, kuriuos vėl seka ta žmogiškoji filosofija. Aišku, knyga ne apie tai, kaip moteriškė ant knygų sėdėjo ir galvojo. Visko pilna. Darbų keitimo, draugų žūčių, vyrų, netgi tos baimės tapti kaip visi – pilkąja mase, kuria deja ne mąstome, kai patys ja tampame. Taip grubiai imant – knyga apie gyvenimą, ne tokį, kokio norime, ne tokį, kokio bijome, o tiesiog gyvenimą tokį, koks jis yra, iš puikios perspektyvos, kuri ne kartą mane privertė prisiminti pažystamus žmones ir palinkėt jiems stiprybės.
  Knyga parašyta pirmu asmeniu. Minčių liejimas kažkur pažystamas, bet neatgaminu kur (manau lyg ir „Prozaiko Kartoj“, bet galiu klysti). Bet kuriuo atveju, jis labai geras, suprantamas ir paprastas. Autorė nepagailėjo paminėti ir literatūros veikėjų, tiek, kad keleto netgi mano naktim džiūvantis protelis nebesusekė. Istorija truputėlį panaši į Daivos Vaitkevičiūtės knygą „Kamilė nori mirti“ ar gal net „Monikai reikia meilės“, tik viskas sukasi ne ta serialų linkme, o kur kas brandesne, priimtesne tikrai didesnei auditorijai skaitymo veteranų. Buvo keletas painių momentų, tačiau jie pateisinami – herojė per visą knygą keitėsi ir pati tartum augo, tad keitėsi ir požiūris į tam tikrus dalykus.
  Patiko man knyga. Prie mėgstamų nedėsiu, bet autorę prisiminsiu, kaip vertą dėmesio. Jau iki Kovos Klubo tas lengvas ir paprastas anarchizmas buvo gražus pažiūrėti, tad ir dėl gerai parašytos knygos ir dėl įdomiai parašytos knygos, ir vien iš simpatijų, duosiu 9/10 ir rekomenduosiu kaip labai neprastą skaitalą porai dienelių.

Anotacija: „Anarchistės išpažintis“ – žinomos žurnalistės, eseistės, poetės Dalios Jazukevičiūtės pirmasis romanas. Autobiografinių bruožų turinti pagrindinė romano veikėja Katarina N., vadinanti save anarchiste, nėra destrukciją sėjanti maištininkė – tai žmogus, turintis aiškią vertybių skalę ir ginantis ją visa savo nežabota ir kartu pažeidžiama esybe. Spalvingi gyvenimo posūkiai Katariną blaško tarp Paryžiaus ir Maskvos, tarp Lietuvos ir Latvijos, tarp psichologo kabineto Vilniaus senamiestyje ir beprotybę varančių nejaukių betoninių namų naujuose miesto rajonuose.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą