2011 m. spalio 3 d., pirmadienis

Šiltas ruduo

Iš kart po serialo "Kaulai" serijos išskubėjau į biblioteką. Rengiausi su mintim, kad lauke ruduo - vėsu. Bet vėsu nebuvo, netgi beveik atvirkščiai. Vėjuota, apniukę, bet tikrai labai šilta. Po kojom raudoni lapai pinasi, aplink kažkoks mažas smagus šunėkas zuja ir tiesiog baisiai karksi varnos.
  Kelias į biblioteką toks nei tolimas nei artimas. Einant vis užuodžiau naujos knygos kvapus, niekaip nesuprantu iš kur jie, mat jokios spaustuvės čia neturim. Nebent iš Vievio kokie kvapai iki čia atsklido, ten yra spaustuvė laikraščių, berods. Kai jau įsukau į paskutinį tiesiai šaunantį taką Kultūros Namų ir Bibliotekos link, pastebėjau būrius žmogelių. Garsiai kalbančių, panašiai apsirengusių (ne vienodai, bet vis tiek panašiai) ir su kuprinėmis. Mokiniai. Kas po du, kas po tris, kas po penkis, o kas - didžiausiose gaujose namo ėjo. Vienas kitas į biblioteką iš kelio įsuko. Šiek tiek daugiau išsuko iš kelio, kad užeiti į Maximą. Turbūt tokio ėjimo gaujoje iš viso mokyklos etapo pasiilgstu mažiausiai.
  Bibliotekon įžengiau paskui jauną panaitę, neduočiau daugiau 12 metų, bet iš kur ten gali žinoti. Nežinau ar iš drovumo, ar nežinojimo, bet savo knygą grąžinus pasišalino nė nespustelėjus kompiuteryje mygtuko "be kvito" (kas reiškia - užbaigti grąžinimą ir nespausdinti kvito). Nepastebėjau ar nuėjo prie jaunimo skyriuje esančių kompiuterių (kas paaiškintų skubėjimą ir išsiblaškymą), ar patraukė laiptais žemyn - namo. O nepastebėjau, nes ji padėjo Lian Hearn knygą "Giedančios Grindys" kurią labai norėjau kuo greičiau perimt savo rankosna. Tiesa, namuose pastebėjau, kad jos gale padarytos kažkokios baisios gilios žaizdos, lyg atsuktuvu kryžmu subadyta ir subraižyta.
  Pačios bibliotekos patalpose kartojau sau - tik apsižiūrėsiu ir pasiimsiu ką nors tik jei labai labai labai labai norėsiu paskaityti, arba knyga bus gerai žinoma ir "norimų" sąraše. Deja išėjau vėl su šešiom knygom (tik vienos trūko iki limito), bet visos reikalingos. Na, gal ir ne visos...
  Pasiėmiau "Avinėlių Tylėjimą" ir "Raudonąjį drakoną". Bibliotekoje vis sukosi kažkoks keistokas vyriškis, klausinėjo bibliotekininkę, kuri darbo šiandien tikrai nestokojo. Galiausia ir mane tarp lentynų pastebėjo, kaip ir "Avinėlių tylėjimą" mano rankose. Nepraleido progos paprašyt ją duot pavartyt, paklaust ar skaičiau ir, lyg nežinočiau, pasakyt, kad tai vienas geriausių psichologinių detektyvų-trilerių. Na kaip po galais galima būtų nežinoti? Kol jis kalbėjo, pastebėjau keletą suintrigavusių knygų, jei gerai pamenu tai Leviso, bet galiu ir klysti. Reik greičiau skaityt ir eit jų paimt, nes kažkas dabar viduj baisiai kirba...
  Dar pasiėmiau antrą "Atėjūno" dalį (tiksliau būtų sakyti, kad tai antra "Echo Labirintų" serijos knyga apie Maksą Frajų) "Amžinybės glėbyje". Negaliu slaukt, kada akys vėl slystelės tomis eilutėmis, o smegeninė parodys to didžiojo miesto mozaikines gatves...
  Lyg tyčia radau ir ketvirtą "Alchemiko" dalį. Jei kas pamenat, tai po knygos "Kerėtoja" (Michael Scott knygos apie Nikolo Flamelio paslaptis), man jos pradėjo visai patikt, nors pirmosios dvi atrodė nuobodokos. Nesakau, kad jos geros, bet ei, jei jau pradėjau - užbaigt reikia.
  Iš "Pasidovanok Sau" skyrelio šį syk nieko netempiau namo. Kažkaip nė viena iš kelių buvusių nepatraukė akies, o aš sau vis žadu su tom knygom nepersistengt, nes jau tikrai nėr kur dėt, visiškai.
  Taip pat beveik baigiau skaityti Ramzio pirmąją knygą "Šviesos Sūnus". Nieko daug nepasakojant - gera mintis, neblogas parašymas, bet...
  Va taip, žodžiu.

3 komentarai:

  1. "Kaulai"!!! Welcome to the group, my fellow geek. Hi hi :P

    AtsakytiPanaikinti
  2. Che, bet kad taip dar kibt neteko... ai, bet gerai, ne kokios ten Marisol XD

    AtsakytiPanaikinti
  3. Būtent :D. Man liko paskutinė naujausio sezono serija ir ieškosiuos naujų manijų.

    AtsakytiPanaikinti