2011 m. liepos 3 d., sekmadienis

Dar viena istorija apie kankinį



Prieš porą dienų baigiau skaityti Walter Wangerin knygą "Jėzus" (Jesus; Alma Littera 2008; ISBN 978-9955-38-001-6; 424p.) ir turiu pasakyti - pirma jos pusė buvo tikrai šauni.

"- Kas ką tik palietė mane? [Jėzus]
- Ką? Kas tave palietė? - Simonas pratrūko juoku. - Turbūt koks tuzinas tų, kurie spaudžia tave iš visų pusių." 163psl.

Kelis kart pasijuokiau, kelis kart šiaip įdomiai pasiskaitė, porą syk iš vis tik šiaip... Pirma pusė tikrai nebloga, gan smagiai jie ten pasakoja, sudaromas didingumo įspūdis, kylantis iš pačių paprasčiausių dalykų ir reiškinių, kas man labai patiko. Rašymo stilius geras, tad irgi nepakenkė.
Deja, kažkur ties antra knygos puse pradėjau pastebėti keistą dalyką - vis užsimena apie potencialo turinčius dalykus, tačiau jie neplėtojami. Vietoje to erdvė užkemšama nė kiek neįdomiomis detalėmis. Suprantu, kad knyga rašyta iš absoliutaus žmogaus pozicijos, tačiau vietomis tikrai buvo per sausa. Ir taip iki pat galo.
Tačiau ties pabaiga buvo dar vienas geras šokas - autorius idealiai perteikė siaubo emociją. Jei jautresnius nervus turėčiau ir mažesnę siaubo istorijų patirtį - tikrai būtų oda pagaugais ėjus, kaip šiurpiai viskas buvo aprašyta. Ir vis tiek, vos baigėsi siaubas - mestelėjo kietą detalę ir vėl ėmė paistyt apie niekus - kalno formą, dūmų spalvą, rinktas žoleles. Kiek erzino.
Žmonėms kurie nėra pikti ant religijos vien dėl to, kad ja seka idiotai ir skelbia dar idiotiškesnes tiesas - knyga turėtų būt pakankamai įdomi, kad nepavadintumėt laiko švaistymu. Ypač jei su biblija artimai susipažinti neteko. Nežinau ar labai patiks religingiems žmonėms, mat nors Jėzus stebuklus darė - visgi atskleidė ir savo žmogišką pusę, o aš kai stengiuosi su ta fanatikų puse nebendrauti, tai ir ne visai žinau koks tas jų požiūris į Jėzų. Ir manau, knyga tikrai nepatiks tiems užsispyrėliams, kurie vien dėl kvailų kunigų, korupcijos bažnyčiose ir pan. dalykų nekenčia visos krikščionybės ir visų jos atmainų. Ateistai... apie šiuos nežinau. Manau, jei žmogus mokės žiūrėti į knygą, kaip į knygą, o ne į "tikslų tiesos žodį" - tai jam ir nebus svarbu ar tai Jėzus, ar ponas Džordanas, ar kokia nors Vilma Stoun. Tai tiesiog nebloga istorija.
Duosiu jai 6/10 - nes tie sausuoliai gerklėj strigo, kietomis detalėmis nepasinaudota, vietomis tekstas dirbtinai užtęstas ir šiaip jau - autorius talentingas, bet tuo menkai tepasinaudojo. Bet knyga nebloga. Tik išankstinio požiūrio siūlau neturėti, mat tuomet nėr prasmės ir skaityt.
Na o dabar imsiu Elizabeth Wurtzel knygą "Prozako Karta". Pamatytumėt jūs kaip ji vargšelė nutriušus! Vietomis lopai uždėti ant knygos iš kito popieriaus, suklijuota siaubingai, lapai styro nebe vienam "kube". Bet skaitoma. Ir tie patys lapai - bent jau švarūs (mat kartais būna įvairiai...) ir be jokių "pagardų" pėdsakų.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą