2011 m. birželio 23 d., ketvirtadienis

Paleisk lietuvį į Aziją

Baigiau skaityti Rasos Žalynaitės knygą "Šokantis sušis, arba Gaidžin gyvenimas Tekančios Saulės šalyje" (Leidykla: Kronta, 2008; ISBN 978-9955-734-34-5; psl208) ir likau mąstyti, tai kokį gi įspūdį ji man paliko?
"Didžiulis kontrastas tarp dviejų aplankytų vietų. Du kraštutinumai. Dvi skirtingos kartos. Vyresnieji žavisi žydinčiomis slyvomis ir tyla, o jaunimėlis kursta nuo muzikos ir vaikosi amerkietiškos svajonės." 66psl.
Manau ji man ir patiko ir nepatiko. Ėmiau su labai dideliu entuziazmu, mat Japonija mane beabejo domina, norėčiau ir nuvykt kada, anime žinoma irgi žiūriu, o ir manga paskaitau. Tad autorė kartais erzino savo kvailais komentarais. Matyt tai jau žmogaus prigimtyj - kai kažkas, kam tai mažai rūpėjo gauna tai, kas tau rūpėjo labai - imi kažkokį diskomfortą jausti. O autorė pati aiškiai pasakė, kad nematė jokio reikalo prieš išvykdama pasidomėti, tiesiog nėrė stačia galvą ir beveik ištisus metus medžiojo ten kitus lietuvius.
Bet pradėkim nuo gerosios knygos pusės: knyga parašyta tiesiai šviesiai. Iš patirties žinau, kad japonofilą (atleiskit už tokį išsireiškimą) paklausus apie Japoniją - niekad nesiteiks pasakyti blogųjų dalykų, kad ir jų nesveiko sekimo taisyklėmis, uždarumo ir pan. Jie tik vardins j-rock grupes, pasakos apie maisto sveikumą, žmonių gerumą, gatvių švarumą. Autorė beabejo tai pamini, tačiau nebijo papasakoti, kokie tie japonai gali būti užsispyrę, kaip aklai seka taisyklėmis (kaip jau minėjau), kokie jie uždari, kiek ten daug savižudybių, kaip žiauriai kartais veikia korporacijos, koks žiaurus gali būti vaikų gyvenimas (mokytis, mokytis, mokytis, mokytis...) ir pan. Šio tiesmukumo nuopelnas turbūt ir yra tas, kad prieš išvykdama autorė praktiškai nieko nežinojo apie šią šalį. Manau ne kartą ir ne du, žmogus tikrai pasidomėjęs ir skaitantis šią knygą tiesiog juoksis iš to, kuo R.Ž. stebėjosi ir taip stropiai aprašinėjo.
Na o blogybė yra ta, kad jai gal žodžių stigti ėmė iki pilnos knygos (kas sunkiai tikėtina, prisimenant puikiąsias "Tokijo cikadas"), bet ėmė kuo toliau tuo dažniau kartotis. Nugriebdavo kokią citatą, patarlę ar pačios sugalvotą juokelį ir tarsi jautė būtinybę antrą ir gal net trečią kartą jį parašyti, kad primintų mums savo išprusimą ir šmaikštumą. Dar gerai būtų, kad tik tiek. Toliau ėmė kartotis ištisi epizodai, pasakojimas neteko nuoseklumo, o trečdalis knygos iš vis pasakojo apie keliones po kitas Azijos šalis, bei lietuvių paiešką Japonijoje. Suprantu, kad ilgu, bet per metus ar dvejus tikrai galima užpildyti knygą išimant tokias bereikalingas detales, kaip lietuvių šėlsmas Japonijoje, skudurų pirkimas ir labai labai labai ilgai užsitęses nesugebėjimas užsisakyti maisto. Knygoje apie Japoniją stigo Japonijos, kas tikrai keista, nes autorė akivaizdžiai mokėjo domėtis, gebėjo ieškoti informacijos.
Būtent dėl to šios knygos visiškai nenurašysiu. Iš visų 200 puslapių, ar kiek jų ten buvo, apie trečia dalis gali tvirtai būti vadinama puikiai. Kalbama apie kultūrą, apie fantastiškus vaizdus, japonų elgesio įpatumus, istoriją ir dabartį. Tikrai buvo labai įdomu. Tad taip bendrai imant - Japonija yra nuostabi šalis su savo pliusais ir minusais. Ši knyga tikrai gali daug padėti besiruošiantiems ten keliauti bent kiek ilgesniam laikotarpiui. Tačiau pati knyga atrodo neišbaigta, užbaigta skubotai, besidomintiems papasakos tikrai nedaug naujo ir dėl perdėto lietuviško charakterio pojūčio - sunkiai leis pajusti tikrą japonišką dvasią (čia vėl prisimenu tas "Tokijo cikadas", kur per kelis varganus lapelius tiesiog užuost galėjai rytmečio gatves Japonijoje). Autorė mokėjo domėtis, bet domėjosi tik tol, kol nesusigyveno su faktu, kad ji ten. Kai susigyveno - domėjimasis, bent jau tas aprašomas, kažkaip blėso ir išblėso.
Duosiu knygai 5/10 dėl trečdalio knygos ir nuostabių fotografijų. Tokiems dar įsivažiuojantiems žmonėms ar nosferatams, kurie domisi Japonija - knyga tikrai tiks ir patiks. Aš irgi nesakau, kad ji bloga. Tik arba redakcijoj patingėjo sutvarkyt struktūrą, arba autorei įgudžio pritrūko.
Na o dabar imsiu skaityti Markizo de Sado knygą "Meilės nusikaltimai". Jau teko susidurti su jo "Terese" - jaunimui nerekomenduoju (bet jūs vis tiek pasiimsit, o dar turbūt ir tyčia). Pažiūrėsim ar ten dvasios daugiau rasim.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą