2011 m. birželio 20 d., pirmadienis

Klasika kitokia

Kartas nuo karto pagriebiu tai, ką žmonės vadina "Klasika". Tai knygos kurios jau seniai išleistos ir pripažintos meno kūriniais. Kiekvieną kartą kažko tikiuosi ir kiekvieną kartą - mane nustebina, nes pateikia visiškai ne tai ko tikėjausi.
Kad ir Dostojevskio "Nusikaltimas ir Bausmė". Gyrė jį man juodai, pasakojo ir perpasakojo, tad susidariau galvoje vaizdą. O knyga pasirodė gera tik tuo, kad bent syki Dostojevskis susikoncentravo ir neišsiplėtė. Bet man asmeniškai vis vien patiko išpūstas "Idiotas", o ši knyga buvo tokia tik šiaip sau. Nesupratau, kodėl jis laikomas geriausiu kūriniu.
Dabar štai skaitau Džeromo Selindžerio "Rugiuose prie bedugnės" - vėlgi, visai ne tai ko tikėjausi. Bet kadangi autorius man nėra itin žinomas - knyga atrodo nebloga. Įpusėjau. Užbaigti ketinu šiomis dienomis. Neskubu, nes turėsiu trečiadienį pasibaisėtinai svarbių reikalų, tad noriu susitelkti jų pasiruošimui. Žinoma, tai ne pasiteisinimas, bet ką jau padarysi.
Ar tai tik aš šitaip? Ar klasika vadinama knyga, kurią paimam į rankas - tikrai tampa kažkuo kitokiu? Ko mes tikimės? Nesuprantu. Bet vis vien įdomu. Puikūs žmonės tie rašytojai.

1 komentaras:

  1. Ne vienai taip. As pastaruoju metu pora pasikankinimu su Nobelio premijos laureatais apturejau (su G. Graso 'Skardiniu bugneliu' ir B. Pasternako 'Dr. Zivaga')... nors ne be isimciu, nes T. Mannas dorojosi su pasimegavimu.

    Prisiminiau vokieciu kalbos destytojo pasakojima, kokios emocijos kilo skaitant Nusikaltima ir bausme 'Kiek galima tampytis?! Pasidaryk pagaliau gala ir bus baigtas reikalas!'

    AtsakytiPanaikinti