2011 m. kovo 19 d., šeštadienis

Juodojo Kalavijo Kronikos, arba...

...Elrikas iš Melnibonės.
Michael Moorcock dvi knygos, kurios Eridano dėka pakliuvo mums į riestus nagelius susilaukė iš manęs geriausio įvertinimo, kokį tik galiu duot knygoms.

Elrikas iš Melnibonės - princas, karys, raganius, kovotojas, dievų numylėtinis ir jų prakeiktas, amžinasis kovotojas, albinosas, išsigimėlis, išdavikas... Daug vardų jis turėjo tiek savo Imperijoje, tiek Jaunosiose Karalystėse. Jis - paskutinis savo tautos atstovas visame Chaoso ir Tvarkos dievų plėšomame pasaulyje. Paskutinysis su galia tuos dievus iškviesti ir pasitelkti saviems tikslams, mat tokia buvo jo protėvių teisė, suteikta jiems tų pačių dievų sutartimis. Elrikas - legenda. Kaip ir juodas runų kalavijas Audrašauklis, prie jo šono.
Su Elriku keliaudami per jo skausmingą likimą turbūt nei vienas neliksim abejingas ir bent sykį pagalvosim - kodėl tu, kvaily, tiesiog nepasiduodi ir neplauki pasroviui? Juk galėtum turėti viską, o vietoje to - kankiniesi ir kankini kitus. Taip, Elrikas iš paskutiniųjų kovoja su savo likimu ir kartais taip tragiškai, kad skaitant tenka stabtelėti šoke arba siaube (jei knyga netyčia ėmė ir pasibaigė). Labai lengva įsijausti ir imti mąstyti ką pats darytum tokioje situacijoje. Labai lengva dvejoti jo veiksmais ir tyliai niurnėti. O visų lengviausia - perskaityt šias dvi nedideles knygas ir pykt - o kur kitos??

Melnibonės Imperatorius iš tiesų ne eilinis herojus. Jis gimė fiziškai labai silpnas ir ilgus metus gyveno vien eleksyrų ir žolelių palaikomas. Tik todėl užaugo, tik todėl pamilo ir tik todėl tapo įrankiu dievų kovose. Vienas iš jų, jo globėjas, vienas galingiausių Chaoso Demonų-Dievų, Ariochas, Elriką laiko savo numylėtiniu, todėl padeda jam pasiekti du legendinius juodus Runų Kalavijus. Ariochas juos saugojo nuo tų laikų, kai Melnibonės valdovai iki soties jais pasinaudoję, atsisakė jų, o Ariochą pavadino Kalavijų Valetu. Beabejom net Elrikui gauti vieną iš jų nebuvo lengva, mat kovėsi jis su tuo, kuris galima sakyti pastūmėjo jį visiems chaotiškiems poelgiams, kurie privedė jį iki savo paties Imperijos sunaikinimo.
Tad taip išeina, jog herojus yra blogio įrankis. Visi jo protėviai tarnavo Chaosui, o jis - paskutinis iš jų. Bet Elrikas tikisi, kad ne viskas priklauso nuo dievų, kad yra kažkas, kas net pačius dievus valdo ir todėl jis atsisako paklusti savo likimui. Anot Ariocho, kuris kartais gan noriai paplepa, nors kitą kart vos ne į gyvybiškai svarbius klausimus atsisako atsakyti, tai neįmanoma ir likimas įsipildys vienu ar kitu būdu, tad kovoti - beprasmiška.
Prasmė tėra viena.
Nuolatinė, amžina kova. Ne pergalė, o kova.
Būtent taip ir slenka šios knygos - kova, kova, kova. Ir ne kokie ten mūšiai su kardais, demonais ir užkeikimais, o kažkuo baisesniu. Kova su demonu savyj, su demonu rankose, su demonišku likimu, su demoniška ateitim. Garantuoju, ne kartą ir patys pajusite neviltį, jei tik skaitysit atsidėję.

Labai rekomenduoju visiems geros, tamsios fantasy mėgėjams. Ypač tiems, kurie mėgo Raganių Geraltą ir panašias knygas.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą